- kilbukas
- kilbùkas (plg. kilbas) sm. (2) 1. J, T.Ivan, Mt, M, Dv, Aln, Pn, An maža karpinių šeimos žuvis, gružlys (Gobio gobio): Meškerioju Šventojoj kilbukus, maudausi A.Vien. Vaikai kilbùkų ir su kepure pagauna Šmn. Kilbùką sugavau Rs. Ir an meškerės kilbùkai kabinas Ds. Kai upė nuseks, tai nė vieno kilbuko nebeliks Vad. Duburkiukai pilni kilbukų Vdk. Banginiai ne taip vislūs, kaip kokios graužavirbės arba kilbukai rš. 2. prk. vaiko ar paauglio pravardžiavimas: Nu, tu, kilbuke, ar dar valgyt nenori? Vdk. Eikit jūs, kilbukai! – da jūs ką išmanot! Rs. Kilbuko niekas nebijo Jž.
Dictionary of the Lithuanian Language.